Martynas

Šį syki mano stotelė nežinoma. Žinau tik tiek, kad aš esu toli, labai toli nuo namų. O dabar prieš akis matyti didelis riebus miestas, tarsi būtų begalinis. Bet jame be galo daug vienatvės, ypač tai išduoda vieniši skersgatviai, vieniši kampai ir lietvamzdžiai, kuriuose matyti atsispindinti saulė. Čia nėra žmonių.

Štai čia, aš sužinosiu, ko norėčiau.

Jeigu dabar kas nors žiūrėtų pro kurį nors langą, matytų slenkančią šmėklą, nebijančią priplėkusios saulės šviesos. Ir aš iš tiesų buvau kaip šmėkla, vienintelė gyvastis tarsi šiame pasaulyje. Pasisukau - stiklo šukėse matyti mano veido kopija, nuogų pastolių ir sijų fone. Tai ne groteskas, tai tiesiog pasimetusio žmogaus paveikslas.

Eidamas toliau mačiau geltonai apšviestus surūdijusius vamzdžius bei sausumą. Čia baisiai liūdna. Čia tik tesinori susilieti su pasauliu ir išnykti jame. Ir aš palinkau prie žemės, galvodamas, kodėl aš palikau žmones. Ir teniekas man nepadeda.

Jau buvo girdėti griežiantys smuikų balsai, atėję išsivesti manęs, tik staiga pasirodė, kad vienas smuikas sugriežė gražiai. Nejaugi taip būna, ar nejau mane paveikė mano iliuzija, kad jis gražiai sugrojo. Bandžiau klausytis toliau - smuikai vėl griežė, nepajudinamai. Bet dabar aš būtinai norėjau juos pajudinti - o gal pavyks? Ir tada aš sugalvojau, kad jie groja gražiai, harmoningai ir nuostabiai. Tada įsivaizdavau, kad esu lopšyje, kuris supasi niekieno nestumiamas ir aš jį supu taip, kaip tik aš noriu. Tada pamačiau, kad saulė, atsispindinti nuo apkermojusių lietvamzdžių ne spigina, o spindi. Na juk aš taip noriu, man taip geriau.

Ta proga užėjau į miesto vyninę. Net ir vynas buvo nemokamas - niekam nereikėjo mokėti.

Silpnai, silpnai banguoja kranto viršūnės žiūrinčiose akyse, kurios plaukia nesibaigiančia upe. Šaltos ir tamsios gėlės, tarsi čia buvusios negyvo dangaus fone, tik viena kita prabėganti raudonžiedė, verkianti krauju, verčia akis nuo miego atsijoti. Pažemiuose draikosi tamsūs ir melsvi upeliai, išeinantys ir sutekantys į begalinės upės vandenis, tekančius kone be garso. Svarbiausi medžiai, siekiantys viršūnes, bet braižantys jas savo nuogomis ir šiurkčiomis rankomis. O geltonio šiam pasaulį tu nerasi - jis nelydi čia dangaus, nedrumsčia ramybės, į kurią įsilieja tykus upės murmėjimas.

Iš tiesų, nejusi čia blogio, bet svajingi svaiguliai irgi neišsups galvos. Čia tiesiog esi, ir būsi visada, be nuotaikos jokios, ir nė viena mintis tavęs neužgaulios.

Stovėk, stovėk, stovėk, nagi, kur taip leki? Ar aš tave apskritai matau. Stovėk, palauk, o gale juk tamsu, vėjas toks smarkus. Gale pasidarė šviesiau, bet ten - taip tuščia - čia gi nieko nėra!!!

Stovėk, prašau, stovėk, nes aš pats dar nespėjau pajudėti, dar kojos giliai surakintos. Ak kaip gera... NESĄMONĖ, tai pats šlykščiausias jausmas kokį aš galiu turėti, tai gyvūno laimė, bet ne mano laimė. O ją gali turėti visi.

Reikia įgyvendinti planą, reikia reikia reikia padaryti užduotį, reikia sukurti bent jau planą, ir vėl reikia reikia reikia. Kažkas rėkia, kad "reikia", o aš jau nebekenčiu šito žodžio, nes jis reiškia pasaulio pabaigą, jis reiškia, kad tos linijos, kurios man prieš akis, niekada nesustos, o tik dar greičiau pradės lėkti kol galiausiai neliks nė jokio kontrasto tarp tamsos ir kitos tamsos, arba šviesos ir kitos šviesos. Neliks nieko.

Nesąmonė, nesąmonė, nesąmonė, paistalai, paistalai - kam gi povelnių man būtina "būtina", o ne "reikia". Na, jei aš gyvulys, o koks ir esu, tada "reikia", telieka "reikia" per amžius ir tegul tas "reikia" nebūna įvykdomas, nes jis nebeliks "reikia". Ką, aš tikrai gyvulys?

Viskas - čia pat, ir jau tuoj galas, bet prieš tai dar aš turiu pavaidintį susirietusį iš nevilties, nes man "reikia", o negavau.

Pagaliau, viskas nutilo, baigta.

Kita scena. Prieš akis daugiau nieko, tik spiginanti saulė, o aš žiūriu į save iš nugaros, o kadangi prieš saulę, tai aš visas juodas. Tai tęsiasi ilgai, tik saulėje nuolatos raibuliuoja taškeliai, kurie rodo, kad viskas jau mirę. Aš žiūriu, kad aš sujudinau savo kojos pėdą - pasukau ją dešinėn. Bet kažkodėl delsiu eiti, matyt didelis malonumas niekur neiti, nieko nedaryti, o tik būti. Turbūt tada ir didelis malonumas būti nebūtyje, arba būti užbaigtam. Ne, tada nėra kur būti tam malonumui. Staiga, pamačiau, kad žemė už mano nugaros pradėjo temti, o mano šešėlis pavirto didele kvadratėlių mozaika.

Netrukus išnyko ir saulė, taigi, juodas fonas dabar susiliejo su mano juoda nugara. Mečiau žvilgsnį į kvadratėlius - nė vieno vienodo, visi nesusidraugavę. Nedraugas jiems ir būti atskiriems, matyti iš jų veidų.

Nustojau būti savo kamera ir pasilenkiau prie kvadratėlių. Kiekvienas iš jų užrakintas, nieko nematyti, bet jie vilioja. Ir jų tiek daug! Išgirdau muziką. Pasisukau dešinėn, o ten groja nematomas žmogus su gitara. Ir kubelis liko vienas. Prisėdau paklausyti, ką jis groja. Gražu. Kaip norėčiau nutapyti jo veidą, gal "rei... Akimirksniu dingo viskas. Šį sykį jau nebeišsisuksiu. Nors geriau sakysiu reikia nebeišsisukti, tada tikrai išsisuksiu. Ei, kubeliai vėl čia. Priėjau.

Atsivėrė raudona jūra, baltomis putomis ir raudonu dangumi. Tolumoje plaukia įsivaizduojama galva (aš taip norėčiau tik). Jokio veiksmo, tik banguoja silpnai jūra, baltas putas krantan neša, o kranto nematyti. Tikrai jo trūksta. Kas čia toks per autorius, kodėl užmiršo patį brangiausią daiktą - krantą? Pyktis. Kai rėžiau liniją - tebūnie čia krantas. Pala, aš juk ir galvų norėjau? Dar keletas patepliojimų. Ir jūros beviltiško ir bereikšmio teliuškevimo nėra. Iššaukta.

Raudonai oranžinės linijos driekiasi horizontu, čia pat, ant stogo. Dar vis pasirodo, kad "reikia" tebeguli kažkurioje iš tų linijų, tik jau nusimano, kas jų vietas užims.

Vėl žiūriu į save iš nugaros, prieš saulę, o nugara juoda. Dabar jau viskas aišku, nors ir labai trapu.

(Atleiskit visi, kad su zylėmis daugiausia šnekama)

Jibun ni wa nanika iwanakereba naranai desu.

Kriauklės teškėjimas. Iš tolumos sklindantis televizoriaus garsas ir ryt esantis egzaminas. Už lango tirpsta sniegas, šlapdriba, o ir laikas jau senka šios dienos, nes liko tik miegui. Todėl žmogeliukui telieka įsivaizduoti, kad jis yra pievose, na, žinoma, saulėgrąžų pievų apsuptyje, kur nėra jokio takelio ir visur viskas taip tanku. Ištiestos rankos sklendžia per orą, kartais paliesdamos žiedlapių viršūnėles, tačiau nė viena gėlė nesutrypiama.

Ir štai, minčių styga čia ir sustoja. Nejaugi žmogeliuko upė jau po truputį išsenka, nejau ji kliūva už menkų akmenėlių. Jai tiesiog trūksta vandens, nes tolumoj nebeliko jūros - vietoj jos - menkutis ežerėlis, Šmaikštuku pavadintas.

O tada žmogutį apipila lietus. Jis supranta, kad lietus būna tikras tada, kai jis tave sudrėkina, bet taip nėra. Lietaus lašai prarieda pro neaiškios medžiagos rūbų rankoves ir net neišsitėškia ant žemės. Lašai tiesiog išnyksta ir jų daugiau, atrodo, niekas nebematys. Gailestis ima.

Žmogutis apsidairo aplinkui - aplinkui žali laukai, bet žali jie ne nuo žolės. Nežinia nuo ko. Žmogutis pasilenkia prie žemės, pačiupinėja dažus ir pamato - tai apgaulė. Nuo to jam tik ausys nusvyrą ir jis parklumpa ant žemės, jau nebeturėdamas jėgų įsivaizduoti geriau. Na ir viskas nutyla.

Sapnai - tarsi strėlės mintys - neapleidžia niekados. Tai žmonės, daugybė žmonių, jie net netelpa praeiti vienoje gatvėje. O žmogutis juos stebi iš viršaus, tarytum būtų prirakinta dvasia, tarsi .. plyta. Žmogučiui plyšta širdis, tačiau ir jai perplėšti nebėra energijos - žmogučio Šmaikštukas tik juokiasi.

Balsas. Turbūt ir vėl žvengia Šmaikštukas, kažkur giliai, tarp miškų. O ką tik buvusi diena pasikeitė į naktė ir reikia ieškoti kelio, kaip pasiekti tą balsą. Žmogučiui nesiseka brautis pro storus medžius, kurie primena, kad jau nebėra vilties. Žmogutis nustoja ėjęs..

Kažkas blykčioja. Tai išjungto kompiuterio lemputė - ji rodo, kad kompiuteris miega. Tai vis dėlto jis miega, tik miega, bet nėra išjungtas. Žmogutis pakyla ir eina užsukti virtuvės čiapo, bet lemputė vis dar blyksi jo akyse, nors į kompiuterį jis jau nebežiūri.

Burbuliukai. Jie visada kyla mineralinio butelyje. Žmogutis tai mato - jie tikrai kyla, retsykiais šonan susvirduliuodami. Žmogutis vėl pakelia galva - tie burbuliukai tikrai kyla, o čiaupas jau nebekapsi. Nejaugi tai pasikeitimas?

Žmogutis bando nertis. Žinoma, jis negali išsinerti, nes jis žmogutis, bet jis pakelia galvą į viršų ir stengiasi įsivaizduoti, kad jis yra mineralinis. Žmogučio viduje kyla burbuliukai ir pakilę viršun pajudina žmogučio akių kraštelius. Žmogutis pamato, kad jam reikia įkvėpti - ir jis įkvėpia. Jam pasisekė timptelėti savo jausmą.

Žmogučio jausmas vėl sugrįžo į miegą, tačiau dabar jam aišku, kad rytoj jis darys tą patį, poryt vėl ar netgi po poros metų vėl. Bet jis tai darys tol, kol supras, kad ir žolė praauga akmenis ir kad meškos amžinai nemiega - tik kol žiema baigiasi. Žmogutis tai žino ir jis ramiai nueina miegoti, nes žmogutis stiprus!

Raudona mano mėgstamiausia spalva. Tik, žinoma, ne kraujo, o degančių nuo šviesos turėklų ir grindų raudonumo. Vėl esu stotelėje, su vieninteliu manimi esančiu ant jos ir daugiau jokios kitos būtybės, nė katino menkiausio... Apniko mintys apie senatvę. Rytais atsikeli, praveri užuolaidas, pažiūri ar tavo sodo gėlės dar nenuvytę, toliau pusryčiauji, skaitai kasdieninį laikraštį, eini pasivaikščioti, grįšti, vėl žiūri... Bet tai ne aš, nevykęs būtų mano kelias apvaliu sraigtu suktis visąlaik, kaskart už nieko neužkliūvant ir skirtingu purvu nesusitepant. Ar yra, kas nuo tokios padėties gelbėja?

Žmona, vaikai? Prakeiktoji dilema, kodėl tu visąlaik suki man galva, ir dar taip įkyriai? Ar yra taip beviltiška, jog su kiekvienu žvilgsniu į kitą pusę tu išlendi kaip yla iš maišo ir braukiesi palei kojas, kurias man tenka kaskart valyti... Vadinasi, kito pasirinkimo nėra - turėk savo arba gyvenk sraigte, nors gyvensi jame bet kokiu atveju, tik pirmu atveju jo nesimatys...

Bemaž minčiaklajojant atvažiavo mano traukinys. Aišku, ir šis vienintelį mašinistą teturintis, tarsi specialiai kiekviename žingsnyje kažkas primintų man šią ylos dilemą. Važiuosiu dar toliau nuo namų, nes ne laikas į juos grįšti, tikrai ne laikas. Laikas klajoti toliau, toliau praskrosti gamtos mašiną ir surasti vietą patogiai atsisėsti.

Violetinės smilgos lekia pro mano akis kaip ašmenys. Kaip gera žiūrėti į tokį vaizdą, ypač pasirėmus į lango atramą. Gaila, kad aš negaliu pažinti peilio vienišo senyvo žmogaus. Būčiau daug ramesnis, nereiktų man daugiau slėpt ylų maišuos ir žinočiau, ką dabar pasirinkti. Nesirenku kitosios pusės nes bijau netekti, bijau prarasti, bijau prieiti arti prie ežio, kurio spygliai artėjant smegs vis labiau. Bet taip pat bijau ir būt medžiu vieninteliu lauke plynam ar iškritusia plyta iš plytinio namo. Ir nežinau kur dėtis, nežinau ką daryti, o svarbiausia - niekas to nepasakys. Antai, kaip besikalatojantis laikiklis prieš akis esu. Gerai tam mašinistui, važiuoja sau...

Šiandien saulė kaip niekad ryški. Ar žinai, kaip būna, kai jos likučiai skverbiasi pro medžių šakas ir lapus. Tai tas pats, kas klausytis geros muzikos užsimerkus ir būti užburtam jos sūpavimų. Būtent taip pagalvojau, kai ši diena išaušo, padedama lengvo vėjelio.

Taip, aplinkui vėl nieko nėra, tik aš vienas, ir mane supantys toliai, kurie jau spėjo tapti mano antraisiais namais. Na ir dėl ko aš keliavau iš savęs, savo namų? Akmuo, kuris užkišo tavo laisvei skylę, jis čia kaltas būsiąs. Taip, tai jis man neleido matyti Saulės ten, kur jos iš tikrųjų nebuvo. Bet koks gi būtų gyvenimas, jei nebūtų kai kurių dalykų tose vietose, kuriose jų iš tikrųjų nėra. Et, tai verčia tik šypsotis.

Sustojau minutėlei. Atsiguliau ant žemės, kurią dengė geltoni rugiai. Mano spynos dabar atrakintos, todėl aš užtraukiau melodiją. O ši skambėjo, ji perėjo per viską: per laukus, per paukščius, per akmenis, per nieką, per grožį, per mane. Ir dabar aplink mane buvo viskas: ir jūra, ir naktis, ir diena, ir debesų skliautas, ir nykstantis pasaulis, ir griūvančios žmonių širdys - viskas, taip, viskas.

Reikia žingsniuoti toliau, tačiau dabar keliausiu ne per žemę - tebūnie, sakysim, dainos po mano kojom slenka. Ir dar, tegul visi rugiai, belinguojantys kaip vaikai, būna panašūs į man bemojuojančius žmones.

Juk taip ir pragare galėtum išgyventi, ar ne?

Buvo girdėti tik užminti kankorėžiai. Bet akys nieko negirdėjo. Todėl aš jas užmerkiau.

Viršum medžių kažkur klykavo paukštis, kažkoks naktinis, nežinojau, kaip jis vadinasi. Už medžių girdėjosi jūra. Ji driekėsi visur aplinkui, ji apsupo manąjį mišką, kuris buvo sala. Žiburiai nuo jonvabalių buvo šios salos švyturiai, tačiau jie švietė veltui - toje jūroje nebuvo net didesnių bangų. Vis dėlto, narcizai prie jonvabalių žalios šviesos spindėjo ryškiai. Tačiau jie buvo šalti, visiškai šalti, jiem buvo svarbūs tik jie patys. Kodėl gi jie čia augo? Mirties gėlės, kai aplinkui yra tiek gyvybės. Bet jie buvo teisūs - gyvybę įsivaizdavau tik aš. Mano akys užmerktos, todėl jokios gyvybės čia ir nėra. Jūra irgi negyva.

Suradau ant žemės akmenėlį. Man pasidarė labai pikta, kad žolė virsta šienu, kad akmenys nieko nedaro ir kad apskritai aš esu tik šakelė upėje. Ir tiek. Aš tą akmenėlį paėmiau ir kaip Heraklis mečiau į tas pragaro gėles. O jos, lyg tyčia, atsisuko į mane dar labiau. Jom patinka, jos to ir laukė. Jos nujaučia nykstanti siela yra arti jų. Ir jos tada juokiasi, juokiasi taip, kad man net ausyse spengia nuo jų krenkštimo.

Aš irgi esu narcizas, lygiai toks pat savimeila, šaltas kaip niekas. Bet čia jau kaip pasirinksi.  Oi, kaipgi, juk renkiesi ne tu. Šapai upėje plaukia tik dėl upės srovės, o rankų jie neturi. Na, bent jau sakysiu, kad šį kartą man pakliuvo gera atšaka, nes aš ką tik nuvytau. Kaži kokia gėlė išauga iš nuvytusio narcizo. Gal geresnė?

Taigi atsimerkiu. Prie kojos radau šaką ir įmečiau į dar šiek tiek rusenantį laužą. Viskas gerai, jis vėl dega, tik jau kiek šiltesne ugnele. Cha, juk ji itk man atrodo šiltesnė, ji juk tokia pati kaip ir buvo prieš tai. Na ir puiku.

Atėjo rytas. Aš palikau mišką

Atėjo rytas, kaip ir reikėjo tikėtis. Kaip įprasta, ryte skamba paukšteliai, dainuoja savo melodijas, kad tik prisišauktų ką nors prie savęs. Kad būtų dviese. Taip jau gamta suplanavo. Tačiau abejoju, ar jie nuo to laimingesni, ne kaip žmonės, kurie buvimas kartu dar teikia ir, et.., aklai malonias emocijas. Pastebėjau, kad taip begalvodamas, aš galiu nugrimzsti į miegą. Todėl išlipau iš palapinės ir susipakavau ją.

Žolė smagiai traška po kojom man toliau beeinant, o smilgos vis dar braukė kojas, lygiai kaip ir vakar. Ryto šviesoje jos iš tikrųjų buvo panašios į saulėgrąžas, net nereikėjo įsivaizduoti. Užteko tik truputėlio fantazijos, ne taip, kaip vakar, prieblandoje. Bet šiandieninės smilgos dar kažkuo skyrėsi nuo vakarykščių. Ak, vėjas jas lanksto į vieną pusę. Dabar jos visos kartu, visos panašios į artimas įsimylėjeles. Tikrai, vėjyje visa gamta kartu - medžiai vėjyje juk irgi kartu linguoja. Žmonės irgi linguoja, tik kitokiame vėjyje - tai meilės vėjas. Pagalvojau, o jeigu šalia manęs eitų dabar kažkas arti, prie peties. Momentas, kurį aš noriu įsivaizduoti, dabar sukasi mano galvoj. Ne, deja... Būtų gerai tik laikinai, nes meilės vėjai visuomet nepučia - jie labai laikini. Kitaip žmonės nesiskirtų. Rankas nuleidau žemiau. Gaila, bet aš nemėgstu to, kas laikina. Vienintelis laikinas dalykas, su kuriuo aš taikstausi, tai tik laikina gyvybė, vieno žmogaus ar vieno augalo gyvybė. Paspyriau akmenuką ir batas aplipo purvu. Meilės vėjai labai stiprūs, atsimenu, kai manęs vienas vos nepagavo. Deja, aš nusiklasiu prieš tą išlikimo tvarką. Teks nardyti vienatvėje, sunkioje bet ir labai saldžioje. Bent jau man.

Kaip tiesios liniuoto popieriaus linijos kerta baltą lapą, taip pirmieji elektros laidai kerta dangų. Smilgas pakeičia smėlio kelias ir palei jį einantis miškas. Kadangi aš jau einu vienu dideliu keliu - savo gyvenimu, todėl nusprnedžiau bristi giliai į mišką. Tai toks miškas, kur nesvarbu, ar lauke diena, ar naktis - čia visada naktis. Prisiminiau savo baimę miškams, o ką besakyti apie tokius. Vis dėlto, aš jau praėjau mišką ir kelią skiriančią žolės linija.

Tai visai kitas pasaulis. Žemėje paprastai yra du pasauliai - tai realus pasaulis bei fantazijos pasaulis. O čia jų mišinys, todėl išskyriau ir trečią kategoriją. Miške nėra takelio, nėra ženklų, ir nežinai krypties. Tai toks miškas, kuriame svarbu išlikti ir nenuskęsti. Jame būdamas turi nusimesti savo sąžinės ir širdies svarsičius. Kitaip visi medžiai bus panašūs į kryžius, išskėstomis rankomis. Šiame miške nėra kitų augalų kaip tik medžiai. Ir dar, šis miškas labai gudrus - jeigu tu neturi kur grįžti, liksi jame iki tol, kol tavo kaulų neišnešios įvairūs miško darbininkai - vilkai, meškos, šunys ir kiti gyviai. Aš atsisėdau ant žemės, kažkur miško glūdumoje. Aš vienas. Už miško ribų manęs niekas nelaukia. Pažiūrėjau į viršų. Dangus blanksta, vėl artėja naktis. Niekad nemaniau, kad laikas gali būti greitesnis už patį save, koks jis yra dabar.

Iš sudžiūvusių šakų susikūriau laužą. Jos liepsnos vingiai - vienintelis judantis dalykas visame miške, suteikiantis dar šiokį tokį norą apskritai egzistuoti. Bet jei į šią liepsną nepakrausi daugiau šakų, ji užges, o sausų šakų ieškojimas šiame miške - sunkus darbas. Aš iš paskutiniųjų stengiuosi palaikyti laužo šviesą, tačiau darosi vis sunkiau. Pagaliau atrodo, kad laikas baigėsi, su kuriuo baigėsi ir gyvenimas. Bet dar tik atrodo. Šiame miške negalima miegoti, nes miško darbininkai greiti, o gyvybė juk tokia traputėlė...

Ir štai mano rankos svyra žemyn. Laužas užgeso.

Aš šiandien palieku savo namus. Dabar jie tušti, o tuštumoje ir tamsoje paskendę visi kampai, kėdės, stalas, netgi blankiai švienčianti lempa, kuri tuoj bus užgesinta. Tai namai susivienijo prieš mane - jie nori, kad aš išeičiau. Jie nori pajausti, ką reiškia, kai jų pasigesta. Todėl aš išekliauju, bet sugrįšiu, nes kitaip paskęsiu miške. Akys nužvelgia paskutinį vaizdą - tik raudona lemputė nuo jungiklio taip pat pasižiūri į mane. Uždarau duris. Aš jau palikau namus.

Vakaras. Saulė jau žemiau horizonto, bet matyti jos rausvas likutis debesyse. Mano traukinys dar neatvažiuoja. Todėl toliau matau tik horizontą. Stotis pilna tylos - joje tik aš ir vakaro blankuma, kuri dar nušviečia mano suoliuko kraštą kairėje, mano lagaminą bei mano batus. Žiogai užkrečia tylą. Mano traukinys neatvažiuoja, turbūt ir neatvažiuos. Taigi antrasis instrumentas žiogų muzikoje - mano batas žengia žingsnį.

Aplinkui platus laukas. Geltonos saulėgrąžos užpildo jį susimaišydamos su kruvinu dangumi. Iš tikrųjų saulės gėlių niekur nėra. Aš jas susikūriau pats, kad būtų gražiau eiti. Aplinkui tik paprastos smilgos, baltomis viršūnėmis, o artelesnės man braukia per kojas, kutena. Ak... Kur veda šis takelis, kuriuo aš einu? Et, vis tiek. Man svarbu keliauti per šias smilgas, kurios lyg ir nori lenktis prie žemės. Bet ne prie manęs. Joms tai nesvarbu - joms svarbu tik būti ir augti. O po to išbarstyti savo gyvybės dulkes ir išnykti... Aš sustoju, kad pažvelgčiau į jas. Nuskyniau vieną ir pertraukiau pusiau. Taip lengvai, taip trapiai ir taip netikėtai aš įvykdžiau augalo egzekuciją. Bet šiai smilgai buvo nesvarbu - ji savo darbą atlieka greitai - jos gyvybės dulkės man jau seniai sukėlė alergiją. O žmogui mirtis svarbi, netgi kai jis palieka kitą gyvybę. Jis turi ją pats užauginti, pats išdailinti, o tik tada numiršta. Atsidūsau ir einu toliau. Galų gale, visa tai taip beprasmiška. Gamta užsitikrino išlikimą. Bet tik jį. Priėjau upelį. Jo tekėjimas - jau trečias garsas maniškėje kelionėje. Jis toks begalinis ir man priminė tą begalinę gyvybės tąsą. Pajutau tuštumą. Mano emocijos, į kurias įeina džiaugsmas ir liūdesys, juk jos irgi sukurtos tam, kad žmogus tęstųsi. Bet man šios emocijos tokios mielos. Gamta simuliuoja šių emocijų mielumu žmogui, tačiau beprasmiška išlieka beprasmiška. Mečiau akmenuką į upelį. Kaip ir turėjo, jis pliumptelėjo į vandenį. Man tai patiko. Pagalvojau, koks skirtumas, prasmiška ar ne. Man svarbiau, ar yra gerai, ar ne. Yra gerai.

Ir pagaliau visur juoda. Tie balti trupinėliai, vadinami žvaigždėmis, jie vis dėlto gražūs. Taip jau gamta padarė, kad jie mum būtų gražūs. Ir yra gerai. Aš pasistatau palapinę, išsitraukiu miegmaišį ir įlendu į jį. Šilta. Ir yra gerai.

- Žinai, man darosi neramu.
- Kodėl?
- Vakar, dar medžiams judant, man pasakė, kad jau galima viską išvežti. Sakė, kad jau baigėsi tai, kas buvo vadinama ta, kaip jie ten vadina, dvasia. Man pranešė, kad nebeteks jau varinėt taškų akyse, kaip seniau, išnyks lapų nelapiškumas, dėl kurio aš mylėjau gamtą, to jau tuoj nebeliks. Jau tiksliau nebeliko. Šiandien ir pats pastebėjau kelio rodykles, visąlaik rodančias tik į vieną pusę. Žinai, man sakė, kad mes botai, einantys waypoint'ais. Laimingi botai, jei tie waypoint'ai užkabina džiaugsmo upes. Bet žinai, man sakė, kad jie visada pro tą upę nebepraeina, kai tu juos pastebi. Sakė, kad jie ją užkabina tik kai mes to nežinom. Ir dar, tie waypoint'ai, kai juos pastebi, sunyksta akyse, bet visada žinai, kad upės jie neužkabins. Taigi laikas atėjo sunaikinti dobilus, žolę, miškus, dangus, pievas, vandenį, jūras, po to žmones, tėvus, seses, brolius, draugus, pusdraugius, pažįstamus, ryšius. Jau nebereiks daugiau žodžių, dainų, vaizdų, jausmų, gražių akių ir ašarų. Sakė, kad jiem vietos yra pilna, tačiau jie toje vietoje bus kaip užrakintoje skrynioje, kurios raktą jau amžiams sumetė į juodąją skylę. Žinai, dabar viskas atsidūrė scenoje. Jos aktoriai - mes, o žiūrovai, na, jų nėra. Jų ir nebuvo seniau, bet tada mums ir vaidinti neteko. Taip man kalbėjo, ir aš tikiu, kad spektaklis su paskutine pabaiga prasidėjo ir mes visi jį vaidinsim, nori nenori.

- O kas tada liko?
- Mes, aktoriai, waypoint'ai ir tyla.

Kai viskas būna absoliučiai tuščia, tuomet prinokusios vyšnios tampa nebesaldžios. Nebelieka jų tokio saldumo, kuris taip atgaivindavo. Ir pats vyšnių medis primena juodą figūrą su juodais taškais po šakomis, o šuo, saugantis ją, loja visada tik veltui.

Žmogus negalėjo suprasti. Jis pabaigė visus šimtmečio darbus, visus, kurie tupėjo jo sąžinėje, taigi dabar turėjo jaustis kaip laisvasis paukštis. Kaip tik šiai minčiai užbėgus, pro šalį praskrido balandis, baltas, todėl blankiai matėsi danguje. Dievo karvelis blaškė savo sparnus ore, tarytum norėtų jų atsikratyti ir nukristi ant juodo dirvožemio. Bet jis skrido toliau ir galiausiai dingo už pajuodusių kaminų.

"Tai laisvė?". Žmogus žvilgterėjo į savo kojas. Jos, kaip visada, buvo aplipusios juodžemio dalelėmis, bet stovėjo ramiai ant žemės, iš kurios jos išaugo. Kaip gera, kai tavo mama visą gyvenimą laiko tave už kojų. Tik po paskutinio pasimatymo su Saule mama tave palydi pamodama savo saldžia plaštake į laisvės kelionę.

Žmogus stabtelėjo prie vyšnios. Ji saldi...

Juda juda,
  Po smėlį viršūnės.
Žiūri, nemato
  Kaip grįžta jos jūron

Tavo akys ir ausys,
Tavo viltys ir noras.
  Bet jos grįžta į jūra, o čia nebegrįžta,
  Nes jos tik kartą, kartelį suvilgo
    Smėliuką...

Aklai tik nesimato,
  (Nes nereikia matyti).
Gražiai tik suvilgo
  Ir grįžta linksmai,

Ir grįžta linksmai,
Jei tik yra jisai,
  Jisai, tas Noras....

Paskutinis Saulės žybsnis užgeso. Ryt jau nebebus ryte atsibudus akinančių jos spindulių, nebebus ir dienos. Saulė kažkada vis tiek turėjo užgesti, nes niekas neamžina. Be žvaigždės pasilieka tik šaltis ir mano draugas šešėlis įsilieja į Visatą. Juk jis turėjo pasilikti paskutinis. Tačiau likau aš - be kailinių, be odos, be šarvų. Plunksna jau nebenuskraidina mano raidžių iki geltonio. Jos lieka čia, tačiau bereikšmės, nes tik Saulė skaitydavo mano mintis. O dabar ir ji...

Tai ne sniegas, kuris šaltį turėtų kelti. Tai ne jo šaltis. Tai tik dangus pasidarė nebetikras, skaidrus. Turbūt todėl jame dabar matyti tiek daug tolimų žvaigždžių, deja, nepasiekiamų. Jos primena ir čia kažkada buvusiąją.

Ir viskas traukiasi kaip krakmolas vandeny. Nors dar laikas ir neatėjo, bet jau reiks grįžti iš ten, kur atėjome, nes juodoji skylė viduj greitina laiką. Baigiasi dar vienas amžinojo ciklo ratas. Kaip norėčiau dabar sutikti tą, kuri turėjo manęs laukti degant Saulei.

-Dabar jau vis tiek viskas tiek pat
-Tebunie tai kompensacija už prarastą laiką